„... IR TAIP
SUKIOJOSI VELNIAS PO ŽMOGAUS TROBĄ IR LAUKĄ, PO JAUJĄ IR PO PIRTĮ,
lindėjo po akmeniu, sekė iš paskos į medžioklę ir žūklę,
dalyvaudavo vestuvėse ir subuvimuose, šokindavo merginas, leisdavo
savo vaikus su žmonių vaikais žaisti. Velnias materialus,
apčiuopiamas, kaip ir kitos žemesniosios mitologinės
būtybės, jis tvirtas, kaip kadaise milžinas, jis gali vienu mostu
darbus nudirbti, paskolinti žmogui pinigų, jis gali su žmogum
galynėtis ir visada būti įveiktas, nurungtas, išjuoktas, jis bijo
žmogaus gudrumo, apsukrumo, proto, bet dar labiau bijo
Perkūno.“
Aldona
Liobytė
